Juliaus Pankos blogas

Šįmet spalio 28 dieną sukanka 70 metų, kai Lietuvos kariuomenė įžygiavo į atgautą Vilnių. Ši sukaktis įpareigoja pagaliau pažvelgti į Vilniaus krašto istoriją be gėdos ir baimės. Kaip vienas didžiausių XX amžiaus lietuvių poetų Bernardas Brazdžionis rašė: „Iš sutemų ir prieblandų išeikim, uždekim naują ugnį širdyse, vergams palikim vergo naktį klaikią, šaukiu aš, jūsų Protėvių Dvasia…”

Deja, vis dažniau galima stebėti pavojingą ir paradoksalią tendenciją: žmonės, kurie nori paminėti Vilniaus atgavimą, pradedami vadinti prosovietiniais… Jiems prikišama, kad Vilnių Lietuvai grąžino Stalinas, kad Vilniaus atgavimas lėmė Lietuvos okupaciją ir sovietizaciją.

Norėtųsi išsklaidyti miglą, gaubiančią šiuos nesenus istorinius įvykius, ir sugriauti keletą mitų.

Iš pradžių šiek tiek apie Vilnių ir jo priklausymą vienai ar kitai valstybei. Nuo pat pirmojo Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose šis miestas visada priklausė Lietuvos valstybei. Išimtis buvo tik Rusijos imperijos okupacija, kai su trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu Vilnius su didžiąja dalimi etninės Lietuvos atiteko Rusijos imperijai. Vadinamasis Vilniaus klausimas buvo iškeltas tik XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo atsikurti savarankiškos Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Lenkijos valstybei buvo labai sunku suvokti, kad Lietuva nebenori jokių unijų - nei personalinių kaip Krėvos, nei valstybinių kaip Liublino. Lenkijos politiniai veikėjai norėjo bet kokia kaina atkurti Lenkiją su Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Taigi, jų planas buvo paprastas ir aiškus - priversti Lietuvą atsisakyti (arba bent iš dalies atsisakyti) savo nepriklausomybės. Tam labai galėjo padėti Vilniaus okupacija. Lenkijai Vilnius buvo eilinis provincijos miestas, O Lietuvai tai - ilgaamžė šalies sostinė. Lenkija turėdama Vilnių galėjo jaustis patenkinusi dalį savo imperiškų ambicijų ir daryti vienokią ar kitokią įtaką Lietuvai.

Atsitiko taip, kad vadinamasis Vilniaus klausimas labai pakenkė ir pačiai Lenkijai ir visoms Baltijos valstybėms. Tai buvo esminė kliūtis sudaryti veiksmingą karinį-politinį bloką nuo Suomijos iki Lenkijos. Lietuva buvo ta trūkstama grandis, nes ji pareiškė nesutiksianti jungtis į jokį darinį, kuriame dalyvaus kaimynė, klastingai atplėšusi didelę etninės Lietuvos dalį su pačia sostine. Jeigu Baltijos valstybėms ir Lenkijai būtų pavykę suformuoti rimtą karinį bloką, tai galėjo tapti rimta atsvara Vokietijos ir TSRS agresijai ir pakeisti pasaulio istoriją.

Taigi, svarbu bent šiandien sugriauti mitus, kurie tiesiog peršami kiekvieną progą, kai iškyla keistų abejonių, ar verta prisiminti Vilniaus klausimą.

Pirmasis mitas: Vilniaus priklausomybė Lietuvai yra ginčytina, Lenkija turi istorines teises į Vilniaus kraštą. Kaip jau rašyta, Vilnius visada, nuo pirmojo paminėjimo 1323 metais, buvo Lietuvos miestas, su Lenkija susijęs tik tiek, kiek pati Lietuvos valstybė buvo su kaimynine šalimi susijusi. Vilniaus krašte etninių lenkų iki XX amžiaus pradžios beveik nebuvo. Tik po 1920 metų okupacijos į Vilniją pradėjo keltis lenkų kolonistai, vadinamieji „osadnikai”, kurių tikslas buvo kolonizuoti naujai prie Lenkijos prijungtas žemes ir nutautinti tenykščius gyventojus.

Jei pažvelgsime iš klasikinės tarptautinės teisės pusės, tik pasitvirtinsime Lietuvos teisę į Vilnių. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilnius priklausė (buvo tarptautiškai pripažintas) Rusijai, kuri 1920 metų liepos 12 dienos Taikos sutartimi su Lietuva, šį kraštą pripažino Lietuvai, amžiams atsisakydama bet kokių pretenzijų. Kitas svarbus teisinis faktas, liudijantis Lenkijos nenaudai, yra 1920 spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytas Suvalkų paliaubų susitarimas, kurį jau kitą dieną klastingai sulaužė generolo L. Želigovskio vadovaujami pulkai. Taigi, Lenkija negali turėti jokių - nei istorinių, nei teisinių, nei moralinių - teisių į Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Antrasis labai paplitęs mitas: Lietuva niekšingai pasielgė su savo ilgamete kaimyne, bendražyge, „strategine partnere” tuo metu, kai Lenkiją draskė dvi plėšrios ir agresyvios kaimynės: Vokietija ir TSRS. Lietuva padaroma tarsi šių grobikių bendradarbė. Tą mitą galėtų padėti sugriauti faktas, kad 1939 metų vasarą Vokietija diplomatiniais kanalais siūlė Lietuvos vyriausybei rengti žygį į Vilnių ir žadėjo politinę ir karinę paramą šiam žingsniui. Tokiu būdu Vokietijai būtų atsivėrusi galimybė nebūti karo pradininke, Antrąjį pasaulinį karą būtų pradėjusi Lietuva, o Vokietija būtų užpuolusi Lenkiją teigdama, kad nori padėti Lietuvai. Tačiau Lietuva nepasidavė šiai aferai. Tai rodo, kad Lietuva, nors ir turėdama visas teises į Vilnių, nenorėjo būti įtraukta į nešvarius politinius didžiųjų valstybių žaidimus. Galiausiai sprendimas, atgauti sostinę per savotišką SSRS malonę, matyt, buvo priimtas gerai įvertinus tragišką viso laikmečio situaciją. Jei tuometinė Lietuvos Vyriausybė nebūtų priėmusi šios „dovanos”, visai tikėtina, kad Vilnius, kaip ir kiti istoriniai etninės Lietuvos miestai (Gardinas, Lyda), dabar „džiaugtųsi” valdomi Aleksandro Lukašenkos…

Trečiasis mitas: Lietuva, pasirašydama „Savitarpio pagalbos sutartį” ir priimdama iš SSRS Vilniaus kraštą, lėmė savo nepriklausomybės praradimą ir greitesnę okupaciją. Skamba labai įtikinamai, bet tegul kalba faktai. 1939 metais rugpjūčio 23 dieną tarp Vokietijos ir SSRS buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, kuriuo šios dvi grobikiškos valstybės pasidalino Europą. Baltijos šalys pateko į taip vadinamą TSRS įtakos zoną. Taigi, pyragas buvo padalintas rugpjūčio mėnesį, beliko jį suvalgyti. Josifas Stalinas buvo išradingas žmogus, jam netrūko ciniško humoro jausmo. Dokumentus, kurie turėjo iš Baltijos valstybių atimti nepriklausomybę, jis pavadino labai gražiai: „Savitarpio pagalbos sutartys”. Sutarčių esmė buvo tokia: TSRS įsipareigoja „apginti” konkrečios šalies nepriklausomybę mainais į karinių bazių įkūrimą ir karinio kontingento įvedimą į tą šalį. Rugsėjo 28 dieną tokia sutartis buvo sudaryta su Estija, spalio 5-ąją - su Latvija, o spalio 10-ąją - su Lietuva. Pastaroji sutartis šiek tiek skyrėsi nuo kitų, visų pirma pavadinimu, ji vadinosi „Sutartimi dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir savitarpio pagalbos tarp TSRS ir Lietuvos”. Taip pat ji skyrėsi nuo kitų dviejų sutarčių tuo, kad „apginamoji” šalis gavo iš šios gėdingos sutarties apčiuopiamos naudos - atgavo dalį savo istorinių etninių žemių. Estija ir Latvija, negaudamos iš TSRS nieko, įsileido po 25 000 svetimų karių, o Lietuva - 20 000.

Kai istorija pradedama „pritempinėti” prie politinės konjunktūros, pralaimi ne istorikai, pralaimi tauta, pralaimi pilietinė visuomenė. Jei skriaudikas atsiprašo, jam reikia atleisti, bet skriaudos užmiršti negalima, nes tada išlieka jos pasikartojimo grėsmė. Kiekvienas lietuvis turi žinoti, kad Vilnius neatsiejama Lietuvos dalis ir ne Stalinas ar susiklosčiusios politinės aplinkybės jį grąžino mums, bet mūsų prosenelių ir senelių patriotizmas ir nenuolaidumas neteisybei.

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale “Apžvalga” 2009 m, Nr. 2

Pasaulio istorijoje būta daug sienų: Didžioji kinų siena, Raudų siena, „geležinė uždanga”, Berlyno siena. Sienos sąvoka gali būti suprantama neigiamai, kaip skirianti kaimynines valstybes, giminingas tautas, skatinanti baimę, mitus, susipriešinimą. Tačiau sieną dažnai vertiname ir kaip teigiamą dalyką, juk ji gali būti saugumo ir patikimumo garantas, atrama, apsauga. Šiame straipsnyje norėčiau aptarsime vieną svarbią sieną, kuri jau yra tapusi simboliu, tiksliau sakant, jos griuvimas laikomas simboliu. Taip, tai prieš 20 metų, 1989-ųjų lapkričio 9-ąją sugriauta Berlyno siena. Dažname straipsnyje apie XX amžiaus pabaigos istorinius ir politinius įvykius ir procesus galime rasti tam tikrą laikotarpio suskirstymą - iki Berlyno sienos griuvimo ir po jo. Pažvelkime į šį įvykį šiek tiek atidžiau. Kodėl siena atsirado, kodėl sugriuvo, ką simbolizavo? Ir ar visa tai, ką ji simbolizuoja, sugriuvo kartu su ja?

Iš pradžių šiek tiek sausų istorinių faktų. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija padalijama į 4 okupacines zonas. Šią šalį pasidalijo kare nugalėjusios valstybės: JAV, SSRS ir Didžioji Britanija, taip pat į nugalėtojų draugiją pakviesta Prancūzija. Berlynas atsidūrė SSRS valdomoje teritorijoje, tačiau kaip svarbiausias Vokietijos miestas, kaip sostinė, taip pat buvo padalintas į 4 įtakos zonas. Vėliau iš trijų Vakarų valstybių valdomų Vokietijos teritorijų susikūrė Vokietijos Federacinė Respublika (VFR), o iš SSRS valdomos teritorijos - Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Rytų Berlynas tapo VDR sostine, o Vakarų Berlynas liko kaip demokratines vertybes pripažįstanti kapitalizmo sala sovietinės sistemos ir planinės ekonomikos gniaužtuose. Jis formaliai buvo nepriklausomas nei nuo VFR nei nuo VDR, tačiau jame kursavo VFR pinigai. Daugelis teigia, kad Berlyno sienos griūtis buvo komunistinės sistemos pralaimėjimas. Tačiau galima į tai pažvelgti ir kitu kampu. Gal pirmasis komunistinės sistemos pralaimėjimas buvo šios sienos pastatymas 1961-aisiais metais? Labai mažai rašoma apie tą Berlyno pokarinės istorijos laikotarpį, kai dar nebuvo sienos, kai miesto gyventojai gana laisvai judėjo iš rytų į vakarus ir atvirkščiai.

Kadangi Antrasis pasaulinis karas buvo išvarginęs visas Europos valstybes, karinio konflikto stengėsi vengti abi Šaltojo karo pusės. Berlyno padalijimas labai nepatiko SSRS, jai buvo nepatogu taip giliai savo bloko teritorijoje turėti priešo anklavą. Todėl po Berlyno pasidalinimo iš karto prasidėjo dėl šio miesto kova, kuri vyko ne ginklais. Pirmą žingsnį žengė SSRS 1948 metų birželio antroje pusėje pradėjusi Vakarų Berlyno blokadą. Vakarų valstybės nepasidavė ir pradėjo beprecedentį beveik metus trukusį maisto ir kuro transportavimą oro koridoriumi, kasdien buvo pervežama šimtai tūkstančių krovinių, tačiau dėl užduoties sudėtingumo ir dėl pasitaikančio nepalankaus skrydžiams oro miestas vis tiek išgyveno nepriteklių. Vokiečiams, kurie registravosi Rytų Berlyne buvo dalinamas maistas, atvežtas iš kitų komunistinių blokų valstybių, bet tokiais būdais nepavyko prisivilioti didesnio skaičiaus vakarų berlyniečių į rytus. SSRS pamačiusi, kad nieko nepasieks, 1949 metų gegužės pradžioje nutraukė Berlyno blokadą. Berlynas jau buvo tapęs dviejų visiškai skirtingų sistemų kovos arena. Ir viena ir kita pusės stengėsi nustebinti berlyniečius didingais projektais. Rytų Berlynas pasipuošė didinga ir plačia Stalino alėja, tai 10-13 aukštų stalininės architektūros „šedevrai”. Daugiausiai tai buvo gyvenamieji namai, kurie, anot oficialios propagandos, buvo statomi vokiečių darbininkų šeimoms, o iš tikrųjų dauguma naujakurių buvo STASI (VDR saugumas) bendradarbiai ir partijos grietinėlė. Tuo pat metu Vakarų Berlyne taip pat virė milžiniškos statybos. Mieste veikė apie šimtą oficialių sienos perėjimo punktų ir dar daugiau neoficialių. Kai kurie žmonės mokėsi Rytų Berlyne, nes mokslas komunistinėje sistemoje buvo nemokamas, o dirbdavo Vakarų Berlyne, nes ten daug geriau buvo mokama už darbą ir gyvenimo sąlygos buvo nepalyginamai geresnės. Tačiau komunistinė pusė pamatė, kad pralaimi, nes inteligentai ir įvairių sričių specialistai šimtais persikeldavo gyventi į Vakarus, kur gaudavo geresnes gyvenimo sąlygas ir jų nepasiekdavo „geležinė STASI ranka”. Rytų Berlyno vadovybė pasitarusi su šeimininkais Maskvoje nusprendė atskirti Vakarų Berlyną nuo VDR aukšta ir patikimai saugoma siena. Berlyno siena išskyrė tautiečius, giminaičius, net šeimos narius, bet pasiekė savo tikslą - sustabdė masinį rytiečių bėgimą į Vakarus. Tačiau dar vienas 28 metus išstovėjusios sienos pasiektas rezultatas buvo naujos vokiečių kartos suformavimas, kuri savo psichologija ir vertybėmis labai skyrėsi nuo vakariečių. Šios problemos neišsprendė 1989 lapkričio įvykiai. Viena didžiausių žalų, kurią padarė Berlyno siena vokiečiams - tai tautos padalijimas, atskyrimas. Iš pradžių jis buvo tik fizinis, materialus, bet, užaugus vienai vokiečių kartai skirtingose sistemose, atsirado psichologiniai skirtumai. Tautos kūne atsivėrė žaizda, kuriai užgydyti tikriausiai reikės ne vieno dešimtmečio.

Dar reikėtų apžvelgti ir sienos griuvimo vertinimus prabėgus 20 metų. Labiausiai paplitusi versija, ypač JAV, kad Berlyno sieną sugriovė JAV prezidentas Ronaldas Reiganas 1987 metais stovėdamas prie Brandeburgo vartų ir ištaręs žodžius „Michailai Gorbačiovai, sugriauk šią sieną”. Dažnas amerikietis, matyt, yra susikūręs tokį holivudinio scenarijaus vertą vaizdinį: „Galingiausios pasaulio valstybės prezidentas, beveik supermenas, kovojęs prieš „blogio imperiją”, šios valdovui įsakė sugriauti baisią sieną, kuri skiria vokiečių tautą, kuri simboliškai dalija pasaulį į dvi sistemas - „gerąją Vakarų” ir „blogają Rytų”. O blogio imperijos prezidentas porą metų pasimuistė, bet pagal šaunų hapyendo scenarijų galų gale pasidavė. Toks įspūdis susidaro paskaičius amerikiečių žiniasklaidą. Tuo tarpu Vokietijos laikraštis Der Spiegel spausdino interviu su Lenkijos „Solidarumo” lyderiu Lechu Valensa. Pastarasis neužmiršta pastebėti, kad, jei ne Lenkija, jei ne Solidarumas, Berlyno siena nebūtų griuvusi. Komunistinė sistema pradėjo griūti nuo Solidarumo judėjimo pergalės Lenkijoje. L. Valensa tiek R. Reiganą, tiek ir M. Gorbačiovą vadina politikais, kurie neturėjo kitos išeities. Taip pat Lenkijos politikas pabrėžia kito svarbaus žmogaus - popiežiaus Jono Pauliaus II - svarbą šiame procese ir teigia, kad šios asmenybės svarba komunistinės sistemos kapituliacijai nepelnytai pamirštama. Rusijos žiniasklaida mirga nuo teiginių, kad pagrindinis žmogus, sugriovęs Berlyno siena buvo Michailas Gorbačiovas. Vieniems jis didvyris, sunaikinęs blogio sistemą iš vidaus, kitiems - silpna asmenybė, nesugebėjusi susidoroti su savo darbu, neišsaugojusi didingos šalies ir sistemos, dėl kurios toji šalis laikėsi.

Šių metų lapkričio 9-osios lietingą vakarą Berlyne susitiko pasaulio galingieji, jie dalyvavo iškilmingame minėjime, stebėjo simbolinės sienos iš domino griuvimą. Minėjime kalbėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, per televizijos tiltą sveikinimo kalbą sakė JAV prezidentas Barackas Obama. Iš esmės visi jie kalbėjo apie ta patį. Pagrindinė mintis - kad reikia visiems kartu kurti naują pasaulį, kur nebūtų šaltųjų karų ir nebūtų panašių sienų. Pasidžiaugta šiuo šauniu istoriniu įvykiu. Tačiau šie ponai nebuvo iki galo nuoširdūs, nes nenorėjo pastebėti visiškai netoli nuo Vokietijos šiuo metu statomų panašių sienų. Jų toli ieškoti nereikia. Viena siena ne tik negriaunama, kaip tik atvirkščiai, ji neseniai pradėta statyti ir tebestatoma prie Viduržemio jūros. Ji skiria Izraelį nuo Vakarų Kranto, tačiau didžioji sienos dalis eina ne pasieniu, bet yra statoma palestiniečių teritorijoje. Didžiausių pasaulio valstybių vadovai turėjo tikrai šaunią progą pasmerkti tą neteisybę daroma „vidury baltos dienos”, tačiau ja nepasinaudojo. Tarp didžiųjų Europos valstybių ir Rytų Europos kyla siena-dujotakis, vadinamas „North Stream”. Rusija, siekdama būti dar įtakingesnė, nusprendė nutiesti dujotakį aplenkdama Rytų ir Centrinės Europos valstybes, kad, panorėjusi „užsukti kranelį” savo kaimynėms, nesusilauktų griežtos reakcijos iš Vakarų šalių. O šios šalys būna ryžtingos dažniausiai tik tada, kai problema turi joms tiesioginę įtaką. Jei kalbėtume ne apie materialias sienas, tai jas galime rasti dar arčiau. Apsidairykime, jų netrūksta, jos statomos kasdien. Galime rasti mažų Berlyno sienos fragmentų ir mūsų Tėvynėje. Taip teigdamas neturiu omenyje Vokietijos ambasados dovanos Europos parkui. Sienos fragmentų rasime beveik prie kiekvieno ežero, kur turtingi ir įtakingi tautiečiai apsitveria vandens telkinius nuo mažiau pasiturinčių. Poros rajonų gyventojai savanoriškai užsidaro į savotišką getą laikydami save kitos tautos dalimi, balsuodami ne už politines pažiūras ar vertybes, o už partiją, kuri, susidaro įspūdis, ne visada tarnauja Lietuvos interesams, o vykdo užsienio valstybei palankią politiką. Tai tik keletas Berlyno sienos simbolinių šukių. Kaip toj pasakoj, kur sudužo piktos raganos veidrodėlis, o šukės pasklido po žmonių širdis, užkrėsdamos jas šaltumu, nejautrumu ir savanaudiškumu. Taigi, tebūnie Berlyno sienos griuvimas kaip simbolis, skatinantis griauti visas priešiškumo, nejautrumo ir nepasitikėjimo sienas.

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale “Apžvalga” 2009 Nr. 3

Šių metų rugsėjo 1-ąją pasaulis paminėjo liūdną jubiliejų. Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios suėjo 70 metų. Šis karas pareikalavo daugiau nei 60 milijonų žmonių aukų, o jei dar suskaičiuotume sužeistuosius ir tuos žmones, kurių likimus, gyvenimus, svajones ir viltis sutrypė ir suniokojo minimas įvykis - gautume neįtikėtinus skaičius. Lietuvai Antrasis pasaulinis karas baigėsi tik 1993 metais, kai Tėvynę paliko paskutinis okupantų kareivis.

Straipsnyje norėčiau prisiminti šio liūdno 70-mečio minėjimą Lenkijoje ir šia proga įvykusį Rusijos premjero, daugelio laikomu faktiniu Rusijos valdovu, vizitą į mums kaimyninę šalį. Kas gi tada buvo pasakyta ir kas nutylėta?

Dabartinio Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino vizitui į Lenkiją, kaip simboliniam įvykiui, buvo pasiruošta. Ankstyvą rugsėjo pirmosios rytą toje vietoje, kur lygiai prieš 70 metų prasidėjo kariniai veiksmai, stovėjo ir karą pradėjusios Vokietijos vyriausybės vadovė, ir po 17 dienų iš kitos pusės Lenkiją užpuolusios valstybės, TSRS teisių perėmėjos Rusijos ministras pirmininkas, ir nuo karo nukentėjusios Lenkijos bei kitų Europos šalių premjerai. Taip, tai buvo simbolinis minėjimas to įvykio, kuriame laimėjusiųjų nebuvo. Buvo tik nugalėtojai, kurie jautėsi ir jaučiasi neteisiami.

Visos karo dalyvės turėjo išmokti karčią istorijos pamoką, kad klaida daugiau niekada nepasikartotų. Tačiau ar tikrai visi pasidarė teisingas išvadas? Ką ta proga surengtoje spaudos konferencijoje sakė valstybių atstovai? V. Putinas ragino nagrinėti visą istorijos įvairovę: „Istorija neturi vienos spalvos, ji įvairi. Daug klaidų padarė visos šalys, didžiulę daugybę. Ir visi tie veiksmai vienaip ar kitaip sudarė sąlygas prasidėti nacistinės Vokietijos plataus masto agresijai.” Taiklūs žodžiai, tačiau juose neminimas Tarybų Sąjungos indėlis sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Toliau V. Putinas teigė: „Štai ką mes turime nagrinėti, jeigu norime matyti objektyvų vaizdą. O jeigu kas užsibrėžia tikslą iš šios senos supelijusios bandelės rankioti sau, vienai proceso dalyvei, razinas, tai nieko gero iš to neišeis. Neatsitiktinai šią tragišką dieną mes prisimename istoriją. Aš labai norėčiau, ir mes su ponu Tusku gana ilgai šia tema diskutavome, bet negaliu pasakyti, kad mūsų požiūriai šiuo klausimu visiškai sutampa, tačiau yra supratimas, kad reikia nagrinėti visą šio vaizdo įvairovę.” Dar viena mintis, labiau primenanti ikimokyklinukų pasiteisinimus, - ir jis taip darė, jis pirmas pradėjo, - nei ministro pirmininko kalbą. Rusijos premjeras nepasikuklino priminti, kad Molotovo-Ribbentropo paktas buvo paskutinis, sudarytas su Vokietija. Prieš tai pasirašyti 1934 metų Lenkijos ir Vokietijos susitarimas, dvišalės Vokietijos ir didžiausių Europos šalių nepuolimo sutartys ir galiausiai, 1938 metais, - Miuncheno sutartis. Po to pridūrė: „Po Miuncheno sutarties pasirašymo rugsėjo pabaigoje, jeigu aš gerai atsimenu, po dienos tuometinė Lenkijos vyriausybė pareiškė ultimatumą Čekoslovakijai ir įvedė kariuomenę tą pačią dieną, kaip ir Vermachtas, į Čekoslovakijos teritoriją, okupuodama dvi Čekoslovakijos sritis.” Vladimiras Putinas nepraleido progos „sublizgėti” savo istorijos išmanymu, tikriausiai šiuo pareiškimu tikėdamasis išprovokuoti dar vieną ginčą. Tačiau Lenkijos prezidentas savo kalboje net nebandė ginčytis ar kitaip nepritarti. Jis tiesiog atsiprašė už tokį tuometinės Lenkijos valdžios elgesį.

Labai baisu, kai tironas neatgailauja. Amžių išmintis kužda, kad jei tironas neatgailauja, jis planuoja pakartoti savo žygius. Ar tai galima taikyti dabartinei, „demokratiškai” Rusijai? Atrodo, viskas susidėlioja į velnišką pasiansą. Stalino valdymo metais buvo propaguojamas Ivano Rūsčiojo kultas. Putino ir Medvedevo (ar tai dumviriatas, ar marionetizmas - šiame straipsnyje nenagrinėsiu) valdymo laikais neatsižadama ir netgi sustiprinama Stalino reikšmė ir atminimas. Paprastas pavyzdys - 2000 metais tuometinio Rusijos prezidento V. Putino iniciatyva pakeistas Rusijos himnas - Boriso Jelcino įdėtos pastangos atsisakant Sovietų Sąjungos reliktinio himno nuėjo perniek. Dabartinis Rusijos himnas - TSRS himno melodija su pakoreguotais ir pritaikytais šių dienų realijoms žodžiais.

Kodėl kalbu apie himną ir kuo tai susiję su Stalino kultu? Šiais metais buvo restauruota Maskvos metro Kursko stotis. Tą restauraciją galima drąsiai vadinti paminklo pastatymu stalinizmo epochai. Prieš restauraciją ant sienos buvo galima perskaityti eilutę iš 1977 m. TSRS himno varianto: „Сквозь грозы сияло нам солнце свободы, и Ленин великий нам путь озарил” - Per audras švietė mums laisvės saulė ir didysis Leninas mums nušvietė kelią. Po restauracijos šių žodžių nebeliko. Būtų logiška, jei ten būtų buvusi iškalta eilutė iš naujausiojo Rusijos himno varianto, tačiau tas nebuvo padaryta, prisidengiant istorinės autentikos atkūrimu (stotis buvo pastatyta Stalino kulto laikais, 1950 metais). Taigi iškalta eilutė iš pirmosios (1944 metų) redakcijos TSRS himno: „Hас вырастил Сталин - на верность народу, на труд и на подвиги нас вдохновил” - Mus išaugino Stalinas - ištikimybei liaudžiai, darbui ir žygdarbiams įkvėpė mus.

Tą patį mėnesį, kai buvo iškilmingai po remonto atidaryta Kursko stotis, Rusija minėjo Vėliavos dieną. Maskvos demokratai susirinko į mitingą ir nešė didelę Rusijos vėliavą, tačiau OMON‘as išvaikė mitingą ir suėmė 9 žmones. Juos suėmė ne už riaušes, ne už neramumus, o už tai, kad jie Vėliavos dieną Maskvos gatvėmis nešė tą pačią vėliavą, kurios diena ir buvo minima. Todėl galima drąsiai teigti, kad Rusija sparčiais septynmyliais žingsniais pradėjo kelią… atgal. Atgal į „didingą” Josifo Visarionovičiaus epochą.

Gali kilti klausimas, kodėl tai turi rūpėti lietuviams ir Lietuvos valstybei? Todėl, kad kaimynų realijomis verta pasidomėti. Pateiksiu paprastą pavyzdį: jei vienas žmogus suvežtų į savo kiemą didelę kaugę (sakykim, 15 vežimų) šiaudų ir nespėjęs jų sukrauti kluonan, atidėjęs tą „ne pirmaeilį” darbą kitam rytui, pradėtų švęsti pabaigtuves? Kaip manote, ar jo kaimynams tai neturėtų rūpėti? Anaiptol. Vien todėl, kad po keletos valandų kas nors iš pabaigtuvininkų numes nuorūką į šiaudus… O Rusija - tai ne apsileidęs ūkininkas ir jos kieme ne 15 vežimų šiaudų, o daugiau nei 1000 raketų su branduolinėmis galvutėmis. Ar kuri nors kaimynė į tą branduolinio ginklo potencialo pilnos valstybės dėsningą grįžimą į stalinizmą rimtai reaguoja? Deja, kiek žinau, ne.

V. Putinas dažnai kalba „liaudiškai”, nesirinkdamas žodžių. Galima būtų pateikti ne vieną pavyzdį iš jo drąsių pasisakymų, nuo kurių dažno Europos diplomato ausys tiesiog nulinkdavo. Tai ir pažadas „čečėnų kovotojus murkdyti išvietėje (jis pavartojo šiek tiek vulgaresnį šios vietos pavadinimą)”, ir pasiūlymas Vakarų žurnalistams atlikti „tokį apipjaustymą, kad ten jau niekas nebeataugtų”. Tačiau dažnas iš jų tikriausiai manė esant subtilų putinišką humorą tautos mentaliteto bruožu. Toks mąstymas kenkia ne tik Rusijos gyventojams, bet ir pačiam Vakarų pasauliui. Beje, Stalinas savo kalbose irgi mėgo liaudiškus akcentus, kuriuos jis sakydavo lėtai, leisdamas masėms ploti per pauzes. Apie nepatikimus partinius veikėjus jis iš tribūnos dėstė: „Žmogus nei šioks nei toks, nei žuvis, nei mėsa, nei Dievui žvakelė, nei velniui žarsteklis.”

Istorija - sudėtingas ir labai svarbus mechanizmas, gal todėl ji taip dažnai yra klastojama, nuslepiamos kai kurios jos dalys, stengiamasi interpretuojant maišyti tiesą su melu. Manyčiau, senovės žynius ir šamanus vadinti šiuolaikinių gydytojų prototipu yra klaida. Senovės žyniai kaupė amžių patirtį ir ja naudodamiesi nuspėdavo ateitį, duodavo patarimus valdovams, faraonams, kunigaikščiams. Tai kas jie buvo? Gydytojai? Ne, juos apibūdinti labiausiai tiktų žodis istorikai. O pagrindinė istorijos vizija yra žmogus, žmonių grupė, tauta ar valstybė, kuri mokosi iš savo ir savo protėvių klaidų ir planuoja ateitį.

Dabartinė Rusija negali pripažinti savo įvykdytų okupacijų, genocidų ir klaidų, nes šalis savo istoriniu pamatu pasirinko būtent šias klaidas ir ant jų stato savo valstybės perspektyvą. Gal todėl taip dažnai V. Putinas kišasi į istorijos mokslą, bando jį keisti, interpretuoti, stengiasi pabrėžti didvyrišką kovą prieš Vokietijos nacionalsocializmą, tačiau užmiršta paminėti, kad jo šalies didvyriai niekuo nebuvo geresni už savo priešus. Gal vakarų piliečiui tokie žodžiai kaip Katynė, Golodomoras, masiniai trėmimai, rezistencijos naikinimas, politiniai kaliniai, politinės žmogžudystės ir daugybė kitų, lyginant su žodžiu holokaustas, nieko nereiškia, tačiau juo kaip kruvina paklode uždengti kitus, ne mažiau žiaurius nusikaltimus negalime ir neturime teisės leisti.

Lietuva neturėtų bijoti kovoti už teisingą istoriją, neiškraipytą, nenuslėptą, nepridengtą, nes visas pasaulis turi žinoti, ką mūsų Tauta išgyveno, iškentė; ką turėjo iškęsti ir kitos Sovietų Sąjungos okupuotos ir išnaudotos tautos. Jokie putinai neturi teisės klastoti istorijos ir juodą versti baltu, o baltą juodu. Tik tada daugiau nebepasikartos nieko panašaus į tragediją, vadinamą pasauliniu karu, Hitlerio nacionalsocializmu ar stalinizmu.

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale “Apžvalga” 2009 m. Nr. 1.

BLOGas.lt sveikina prisijungus prie blogerių bendruomenės. Tai pirmas tavo įrašas. Gali jį redaguoti arba ištrinti. Sėkmingo bloginimo!